Domas Mykolas Malinauskas gimė Kaune, baigė Kauno dailės gimnaziją, vėliau studijavo Vilniaus dailės akademijoje, Kauno fakultete skulptūros specialybę. Po poros metų perėjo į Vilniaus fakultetą ir ten baigė bakalauro studijas. Vėliau Vilniaus Universitete gilinosi į paveldosaugą, tačiau magistro laipsnį gavo besimokydamas Vilniaus dailės akademijos skulptūros katedroje. Galimybė paklaidžioti tarp fakultetų ir universitetų menininkui suteikė nemažai naujų patirčių ir polinkį į archeologiją. Būtent ji ir tapo pagrindine kūrybos ašimi. 

 

Lemiamas parodos Future Wonderland atsiradimo motyvas – saldi asmeninė nostalgija praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio kartą užauginusiems žaidimams, animacijai, jos herojams, gerai ir šiandien pažįstamiems brendams bei jų gaminiams. Parodoje daug nuorodų į savitą 1990-ųjų virtualios realybės estetiką, kuri tada tarsi atstojo idealizuotą, taikų vaikystės pasaulį, nuolat kvietusį sugrįžti ir akylai pasinerti. Šis virtualus pasaulis augančias asmenybes mokė ir skirti gėrį nuo blogio, supažindino su įvairiomis kultūromis, gamtos reiškiniais, ugdė lygybės ir antirasizmo idėjas.

 

Domas Mykolas pasiryžta sustabdyti laiką bei savo vaikystės prisiminimus. 1990-ųjų populiariosios kultūros herojus - Pokémon, Sonic ir daugelį kitų - paversdamas sustingdytais eksponatais menininkas kuria fikcinį muziejų. Nostalgija, iki šiol buvusi širdžiai mielas vaikiškų dienų ilgesys, čia įgyja aiškią materialią formą – jausmai pavirsta fiziškai apčiuopiamomis ikoniškų herojų ir su jais susijusių objektų fosilijomis. Fikcinis muziejus ne tik materializuoja menininko asmenines patirtis, bet ir prisiima eksponatų bei paties laiko užkonservavimo atsakomybę, taip įprasmindamas ir išryškindamas dar visai nesenos praeities vertybes. Charizard, Togepi, PlayStation, Game boy, Milk caps (kepsai) virsta brangiais, muziejuje saugomais reliktais. 

 

Vos tris dešimtmečius skaičiuojančios kartos bei ją atspindinčių kultūrinių elementų įmuziejinimas ragina į netolimą praeitį pažvelgti iš neproporcingai didelės laiko perspektyvos. Dauguma parodos objektų imituoja gerai išlikusias kaulų konstrukcijas, dar kiti apsitraukia kristalu ar virsta akmens kartotėmis. Šios fosilijos, kurios natūraliomis gamtinėmis sąlygomis susiformuoja tik per tūkstantmečius, parodoje tokiomis tapo nepraėjus nė pusei amžiaus! Dar tebegyvendami savoje epochoje jau galime į seniausią PlayStation modelį žvelgti kaip į trūnyti pradedančią atgyveną. Taip Domo Mykolo skulptūros pabrėžia skirtį tarp žmogiškojo ir natūralaus, gamtos laiko: šiuolaikinio žmogaus gyvenimo tempas greitėja ir daiktai, idėjos, vertybės, prisiminimai iš visai netolimos praeities vis greičiau tampa kultūrinės archeologijos liekanomis. Todėl kyla klausimas, ar trumpas ir skubus šiuolaikinio žmogaus laikas gali mesti iššūkį gamtai, kontroliuoti laiko tėkmę bei nustatyti kultūros reliktų gimimo datą?

 

Parodoje įmuziejinti populiariosios kultūros artefaktai gali būti suprasti ir kaip tam tikri mūsų epochos simboliai, kurie jau geba byloti apie Y kartos atstovų vertybes, kultūrines nuostatas. Šio fikcinio muziejaus artefaktai – provaizdis ir į tai, kokias liekanas bei kokias fosilijas paliks šios skubios, vartotojiškos epochos žmogus. Kokį įspūdį jis sukels ateities kartoms, atkasiančioms coca-colos skardines, Xbox ar pokemonų kiaušinius? Puikiai pažįstami ir vaikystės nostalgiją prikeliantys parodos objektai šiuo požiūriu pavirsta atspirties tašku kritiškesniam žvilgsniui į tai, kokie reprezentaciniai laikmečio ženklai paliekami ateities kartų teismui. Visgi drauge tai ir optimistinė proga sukurti naują 1990-ųjų mitologiją bei permąstyti gyvenamąjį laiką. 

 

 

Parodos architektė ir dizainerė: Ūla Žebrauskaitė Malinauskė

Parodos kordinatorius : Karolis Gužas

Parodos kuratorės: Ugnė Brazytė ir Emilija Statinaitė